Saturday, March 15, 2014

so close, yet so far.

it's pretty sad when people you were so close to change beyond recognition.
they become distant, cold.
you see traits you never thought they had.
and you start to question if you even knew them at all.
you used to see them as someone who was so amazing to spend time with, someone who was interesting and, at some point, made your day better.
now all you see is just a bunch of illogical actions, frigid glimpse and this nasty foreignness which annoys the hell out of you.
then you think why are they even here?
why would you even wanted to have them near you in the first place?
and before you even realize..
they become just a phase in your past.


but then again, why should I care if you only go around repeating that you don't.


Tuesday, February 18, 2014

head inside a dream.


(Art by Kameron Walsh)

beplekšnodama ant veido itin riebų drėkinamąjį kremą supratau, jog klaidų priveliu todėl, jog nesugebu į jas iš anksto kritiškai ir be baimės pažvelgti, nesukuriu atsarginių strategijų ir į makaulę neįspraudžiu dar vieno 'o kas, jei..?' kitavertus, turiu artimą žmogų, kuris tai padaro už mane ir dėl to esu jam dėkinga, tačiau nederėtų visko užkrauti ant jo pečių.
ko gero.

o kritiškai neapsvarsčius.. su klaidom tenka gyventi.
literally.

mamukas sako, jog pildos ne norai, o svajonės.
todėl nedera nustot svajot.
noriu daug.
kartais norėčiau turėti savo asmeninį džiną butely su endless norais.
tačiau, gyvenimas ne pasaka.
o gal greičiau - ne nuolatos pasaka.
tenka pamiršti apie stebuklus ir toliau krimsti skaitymukus apie elektroninio verslo pagrindus.

tačiau tai nereiškia, jog nustosiu generuoti svajones.
juk kartais ir aš galiu pabūti kilnia atlapaširde princese kaip nuostabiausiuose Disney filmuose.

and all the girls with heads inside a dream.


song of the past sometime.
..where everything is good.

Monday, February 17, 2014

nepikta, tik šiaip.



neturiu ką rašyt, nenoriu rašyt,
tačiau žinau, jog jei paimsiu ir pradėsiu, žodžiai patys pilsis.
truputį kartais pamirštu kaip rašyt,
o ir apatijos nestinga.
praėjo kone 2 mėnesiai nuo paskutinio įrašo, tačiau atrodo, jog būtų pralėkus amžinybė.
vis sakau, kad rašysiu daug ir dažnai, bet tie žodžiai kažkaip niekad nepavirsta realybe.
thr truth is - negaliu rašyt iš oro, kai trūksta potyrių ir entuziazmo.

jaučiuos atitolus nuo savęs, o kartais ir nuo pasaulio.
berods, pavasarėja, saulė šviečia kur kas dažniau, nei anksčiau, kaip ir būdinga įprastam daniškam vasariui, tačiau many tūno kažkokia gūdi, nyki žiema.

atrodo, jog galėčiau babbl'inti ir kurpti apie savo jausmus ir įvairiapuses emocijas, tačiau tiesa vienareiškmė - neįkvepianti aplinka neįkvepia ir manęs.

didelį kalną įtakos daro žmonės, kurie esti aplink tave..
už sienos kambariokė, kurios juoko priepuoliai tokie gausūs, jog kaskart atrodo, jog nukris ant žemės arba išlauš 117 metų grindis, kai pradeda juoktis, o jau net nepradėsiu apie jos blogus įpročius, kurie tiesiog mane veda iš proto, tačiau, aš kolkas vadovaujuos Budos metodu - just lose any sense of caring, tačiau nežinau, kiek ilgai dar tempsiu, wish me luck and patience.

girdėjau, jog pikdyti gerų žmonių nederėtų, suirzę jie tampa dideliais, bjauriais užpakaliais, iš kurių gero net nesitikėk, so yeah.

esu tvarkos ir jaukumo propaguotoja, noriu, kad būtų švaru, minkšta, pūkuota ir šviesu, kad ant sienų kabėtų paveikslai ir nuolat skambėtų puiki muzika.
turiu beveik visą rinkinį šių gerybių, tačiau dar kaip bonusą gaunu akis, kurios būtinai praeidamos paspoksos, ką darau savo kampelyje, spokso net tada, kai miegu, juk taip lengva pajausti.
taip pat gaunu virtuvinę kriauklę maisto likučių, besimėtančių brokolių, kurie skleidžia kažkokį nešvankų kvapą, kalną duonos trupinių ir sūrio gabaliukų ant spintelių, kuriuos, manau, greit atlėks susirinkti tarakonai, sukalkėjusius muilo likučius vonios kriauklėj ir dar visokeriopą higienos stokos rinkinį, kurio kaltininkė ne aš ir ne mano vaikinas.

nesu pikta, bet tik truputį.
o gal net labai.
o gal ir daug.
nes šiuose namuose visiškai nėra vertybių ir vienodo atsakingumo jausmo.
pamenu, kai vieną gerą sekmadienį praleidau nuoširdžiai atlikinėdama savo valymo pareigas taip, kaip ir pridera, taip, kaip ir pati užrašiau kalendoriuj, tik tam, kad prabėgus porai valandų vėl atrasčiau apšnerkštą visą tobulą tvarką, kurią buvau sukūrus.
labiau gniuždo, ne betvarkė, su kuria taip greit ir vėl susiduria akys, bet greičiau su tuo, koks esi neįvertintas, nes, jei kažkam tikrai rūpėtų, jie stengtųsi po savęs palikti bent kažką arti to, ką palieku aš.
gal kiek ir susireikšminu, tačiau tokia yra tiesa.
o tokioje tiesoje labai sunku išlaikyti motyvaciją, tvarką ir ambicingumą, nes, kai esi neįvertintas, rankos pačios svyra žemyn, net tada, kai jose vis dar bandai laikyti kempinę.

aš, žinoma, kaip visada, truputį emocionaliai, tačiau nepradėsiu kartot to paties per tą patį, kad 'aš tokia esu', nes čia jau ir taip visiems aišku, be to, tai paprasčiausias pasiteisinimas.

blogiausia, kai nori to ar ne, bet pasineri į tokią aplinką, kurioje gyveni.
tačiau aš vis dar laikausi su savo ryžtu ir polinkiu į švarą.

viskas, ko noriu, tai nustot nervintis dėl to, ko aš net nepadarau, tačiau sudėtinga, nes man tai daro tiesioginę įtaką, kai ant spintelės baisu pasidėt pomidorą ar įkišti ranką į kriauklę ir išsiplauti porą lėkščių.
noriu, kad žmonės, su kuriais gyvenu, turėtų ir jaustų lygiavertį su maniškiu atsakingumo jausmą už erdvę, kuri yra ne mūsų, norėčiau, kad ne man vienai tektų kaskart surišti šiukšlių maišą, kur šiukšlės virsta per kraštus ir ne man rasti ir valyti kriauklę, kuri pamažu pati panašėja į jau minėtą šiukšlių maišą, dėžę, kibirą or whatevz.

tačiau, jei šie norai nepasitvirtins, vis dar nuoširdžiai svajoju apie privatų būstą, kur netektų girdėti 69 Danguje, rinkti brokolių iš kriauklės bei nejausti įsmeigtų į save akių, kai tiesiog noriu pailsėti.
būstą, kur būtų mano tvarka ir nederėtų jaudintis, kad po 2 valandų jos nebebus nė kvapo.

na, o jei niekas iš anksčiau minėtų variantų nepasitvirtins, vadinas bus
šumas.